Praeitą savaitę internete aptikau trumpą žinutę apie koncertą V. Tsojaus atminimui ir pagerbimui.
Aišku, nedvejodamas nusprendžiau sudalyvauti. Buvau nustebęs kiek žmonių susirinko. Maniau bus vos keli žmonės. Koncerto metu daug kartų buvo ištarta frazė: „Viktoras Tsojus gyvas“.
Reik pripažinti, kad tai buvo neeilinis žmogus, juk praėjo 20 metų nuo jo žūties, o tiek žmonių vis dar dainuoja jo dainas.
Nors 1990 metai buvo tik 7 metai, tačiau puikiai atsimenu TV žinių pranešimą apie V. Tsojaus žūtį. Atrodo ta kartą trumpai parodė ir kelis fragmentus iš koncertų, nuskambėjo fragmentai iš žymiausių dainų. Nors tada dar visiškai nesupratau rusų kalbos – įspūdį padarė ir, matyt, įsirašė giliai į atmintį. Paskui ilgam tai dingo iš mano gyvenimo ir tik vėliau mokykloje vyresnėse klasėse draugas davė paklausyti pasak jo, puikios rusų roko grupės – „Kino“. Gal pataikiau ant tų pačių dainų, kurios nuskambėjo tą 1990 m. Vakarą - atmintyje viskas atsigamino tuo pačių momentu. Nusprendžiau daugiau pasidomėti šiuo atlikėju. Klausant jo dainų iškart pasirodė, o vėliau ir pasitvirtino, kad jos paremtos tikrais išgyvenimais. Žmogus per muziką perteikė tai ką matė kuo tikrai pats gyveno. Taigi nuo tada mano fonotekoje „Kino“ turi savo vietą, ir tikrai ne pačiam tolimiausiam kampe. O žinojote, kad sovietmečių muzikavimas galėjo būti tik laisvalaikio užsiėmimas, bet jokiu būdu ne pagrindinė veikla. pagal įstatymus turėjai turėti "normalų" darbą. Jei nedirbi galėjai gauti baudą arba "parų" todėl V. Tsojus dirbo... pečkūriu :)
Praeitą savaitę internete aptikau trumpą žinutę apie koncertą V. Tsojaus atminimui ir pagerbimui.
