KĄ BŪTINA ŽINOTI KELIAUJANT Į JORDANIJĄ

Paruošė: Gintarė Sereikaitė

#Jordanija

Viešint Jordanijoje tiesiog neįmanoma išvengti kvietimo užsukti į vietinių namus. Kvietimas gali apsiriboti ir arbatos gėrimu, bet dažniausiai jūsų lauks tradicinė vakarienė. Būkite mandagūs ir ateidami atsineškite nors mažą dovanėlę vaikui ar saldumynų, tik jokiu būdu nebandykite atsidėkoti pinigais! Vis dėlto, jei tai jau dvidešimtas jūsų pakvietimas šiandien užeiti pasivaišinti – pridėkite dešinę ranką prie širdies, plačiai šypsokitės kiek palenkę galvą ir sakykite šukran šukran (arab. ačiū, ačiū ). Tai yra mandagus būdas atsisakyti.

JORDANIJA - ŠALIS KURIOS GROŽIUI ABEJINGŲ NELIEKA (1 dalis)

Paruošė: Gintarė Sereikaitė

Susipažinkime su #Jordanija!

Jordanija – dar oficialiai vadinama Jordanijos Hašimitų karalyste, įsikūrusi šiaurinėje Arabijos pusiasalio dalyje, besidalijanti sienas su Sirija, Saudo Arabija, Palestina ir Iraku, o pietvakarinius krantus skalauja Negyvoji jūra. Jordanijos plotą sudaro 89,341 km^2 žemės iš kurios vos 0,6 procento yra vanduo.

Jordanija gavo savo šalies pavadinimą nuo Jordano upės, tekančios šalyje ties vakarine siena. Visoje Jordanijoje gyvena daugiau nei dešimt milijonų gyventojų, o karalystės sostinėje Amane - kiek daugiau nei milijonas žmonių. Amanas yra klestintis kultūrinis, politinis ir komercinis šalies centras, karūnuojamas kaip viena liberaliausių arabų šalių sostinių, todėl Amanas itin patraukli vieta Vakarų keliautojams. Mieste susipina senovė ir modernumas – dangoraižiai ir perkrautos gatvės supa miesto širdyje esančią senovinę citadelę, siekiančią Neolito periodą. Taip pat, ieškantiems krislelio autentiškos patirties, siūloma aplankyti turgų ir paragauti tradicinių Artimųjų Rytų užkandžių, o po derybų su vietiniais turgaus prekeiviais atsipalaiduoti vienoje iš daugelio turkiškų pirčių.

KUPRANUGARIŲ LENKTYNĖS KATARE - ŠIMTMEČIUS GYVUOJANTI TRADICIJA

Autorė: Gintarė Sereikaitė, 

VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Valanda kelio gilyn į šiaurę nuo Dohos miesto Katare, kažkur dykumos platybėse pasislėpusi Al-Shahaniya lenktynių trasa, kur vyksta vienos brangiausių ir prestižiškiausių arabų pasaulyje kupranugarių lenktynės. Lenktynės senos kaip pati istorija, vykusios dar ankstyvuoju islamo periodu VII a., o profesionaliai organizuojamos jau nuo 1972 m.!

Šiandieną, modernybė susipynė su tradicijomis – gyvus žokėjus pakeitė spalvingi maži robotukai, pritvirtinti prie balnų, kurie nepaliaujamais botagų mostais ragina kupranugarį pasiekti finišą pirmam, kartais priversdami kupranugarį įsibėgėti iki 64km/val.

Šios lenktynės – brangus malonumas. Kupranugarių kainos prasideda nuo 55 tūkst. dolerių ir kyla iki nesuvokiamų aukštumų. 2010 m. vienas kupranugarių lenktynių entuziastas Abu Dabio aukcione išleido net 6,5 mln. dolerių trims kupranugariams įsigyti! Laimėjimai taip pat įspūdingi, todėl geriausiam savo pasirodymui kupranugariai prieš lenktynes lepinami specialia dieta – maitinami medumi, šviežiu pienu, kiaušiniais ir datulėmis.

Jei lankysitės Katare, nepraleiskite progos stebėti šimtmečiais gyvuojančios tradicijos!

O kas komentaruose atsakys, kodėl ant kupranugarių joja robotukai o ne tikri žokėjai - tam prizas! ;)

KAVA - VELNIŠKAS GĖRIMAS DIEVO TARNAMS (6 DALIS: ŠĖTONIŠKAS GĖRIMAS, KURIAM NEATSISPYRĖ NET ROMOS POPIEŽIUS)

Autorė: Gintarė Sereikaitė, 

VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Pirmasis rašytinis šaltinis apie kavą -
L. Rauwolf knyga „Rauwolf's Travels“

Kavos kelias į Vakarų Europą

Keliautojai, pabuvoję Tolimuosiuose Rytuose ir Levanto regione, buvo pirmieji supažindinę europiečius su kavos gėrimu. 1573 metai daktaras, botanikas ir keliautojas L. Rauwolf pradėjo savo kelionę iš Marselio į Rytų šalis. Tais pačiais metais L. Rauwolf pasiekė Alepo miestą, o dar po kelerių metų, 1576 m., sugrįžo į gimtąjį Augsburgą. Jis tapo pirmuoju europiečiu, pažinusiu kavos paslaptis ir pristačiusiu gėrimą Europai, tiesa, tik rašytiniame variante.

Pirmasis rašytinis šaltinis, minintis kavą, tapo L. Rauwolf knyga „Rauwolf's Travels“. Knygoje pateikiami Alepo miesto gyvenimo ypatumai, o VIII skyriuje pirmą kartą Europoje aprašomas kavos gėrimas. Savo kelionės užrašuose L. Rauwolf pasakoja apie gėrimą, tokį juodą lyg rašalas, kurį vietiniai vadina chaube. Keliautojas pabrėžia, kad gėrimas itin geras skrandžio ligoms gydyti.

Išsilavinęs gydytojas ir botanikas Prospero Alpini iš Padujos, po savo kelionės į Egiptą, 1580 m. atvežė naujų žinių apie kavą. Jis pirmasis aprašė kavos augalą ir kavos gėrimą savo traktate „The plants of Egypt“. P. Alpini taip pat pabrėžė medicinines augalo panaudojimą galimybes, todėl Europoje kava greitai buvo įtraukta į materia medica. 

KAVA - VELNIŠKAS GĖRIMAS DIEVO TARNAMS (5 DALIS: GĖRIMAS SUPRIEŠINĘS VISUOMENĘ)

Autorė: Gintarė Sereikaitė, 

Arabai verda kavą ant laužo

VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Gėrimas supriešinęs visuomenę

Pasirodo, aromatingoji kava tam tikru laikotarpiu buvo itin kontraversiškai vertinamas gėrimas, sukėlęs revoliucijas ir padalijęs visuomenę į dvi stovyklas. Uolūs musulmonai, argumentuodami, jog Mahometas draudė net tik vyną, bet ir kitus svaigiuosius gėrimus, stengėsi visuomenę atvesti į doros kelią teikdami, kad kava yra ne kas kitas, o religijos draudžiamas gėralas! Mahometonai ėmė aktyviai priešintis viešam kavos vartojimui. 

XVI a. pr. Mekos valdytojas Kairas Bey, pavaldus Kairo sultonui, vadovaudamasis nuomone, kad kava yra priskirtina islamo draudžiamam vynui, priėjo išvados, kad kavos namai skatina laužyti ir kitus Dievo įstatymus. Pavyzdžiui, kavos namų lankytojai nevengdavo lošti iš pinigų, kas, pasak Islamo, taip pat draudžiama. Susirinkę įvairiausių sričių miesto išminčiai ėmėsi spręsti kavos namų likimą. 

KAVA - VELNIŠKAS GĖRIMAS DIEVO TARNAMS (4 DALIS: ISLAMO VYNAS)

Autorė: Gintarė Sereikaitė, 

VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Islamo vynas

Dar viena legenda byloja, kad ankstyvaisiais pranašo Mahometo laikais, šventikai ieškojo būdų kuo pakeisti Korano uždraustą vyną, ir taip, po daugybės eksperimentų, buvo atrasta kava. Arabiškas žodis qahwa, šiomis dienomis verčiamas kaip kava, buvo vienas iš žodžių, vartojamų apibūdinti vynui. J. de la Roque, prancūzų keliautojas ir žurnalistas, 1715 m. rašė, kad qahwa galima skirstyti į tris kategorijas. Pirmiausia į vyną ir kitus svaiginančius alkoholinius gėrimus, toliau į gėrimą, gamintą iš kavos pupelių kevalų ir, galiausiai, į gėrimą, gaminamą iš pačių kavos pupelių.

Iš tiesų, kavos gėrimas galėjo būti ir savotiška vyno rūšis, pagaminta iš kavos medžio vaisių. Net ir šiandien, kai kuriuose kraštuose galima sutikti vietinių, kurie pasigardžiuodami ragauja prinokusias kavos medžio uogas, vengdami sėklų. Minkštimas aplink kavos pupeles yra aromatingas ir salstelėjęs, o leidus pastovėti, greitai ima fermentuotis.

Booking.com

<<TREČIA DALIS | KETVIRTA DALIS | PENKTA DALIS>>

KAVA - VELNIŠKAS GĖRIMAS DIEVO TARNAMS (3 DALIS: ŠVENTŲJŲ GĖRIMAS)

Kavos virimas rytuose

Autorė: Gintarė Sereikaitė, 

VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Kava – šventųjų gėrimas 

Pirmoji istoriškai patikima data, mininti kavą, yra 1454 m. kuomet šeikas, Adeno miesto muftijus Gemaledinas Abu Mahometas Bensaidas, keliaudamas į Abisiniją pirmą kartą susipažino su gardžiuoju kavos gėrimu. Tačiau, grįžęs iš kelionės šeikas pasijutęs prastai, todėl paliepė savo pasiuntiniui kuo greičiau jam gauti kavos. Gemaledinas, po karšto kavos puodelio, ne tik pasveiko, bet ir nurodė kavą vartoti visiems dervišams, kad šie, dėl kavos žvalinančių savybių, galėtų visą naktį praleisti besimelsdami ir atlikdami kitokias religines praktikas! Taip, muftijaus pagalba, kava įgavo populiarumą visame Jemene, o kavos augalas toliau plito po arabų kraštus.

KAVA - VELNIŠKAS GĖRIMAS DIEVO TARNAMS (2 DALIS: LEGENDOS)

Autorė: Gintarė Sereikaitė, 

VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Legenda apie piemenį Kaldį iš Abisinijos ir jo šokančias ožkas

Piemuo Kaldis ir jo šokančios ožkos

Vienoje populiariausių legendų apie kavos atsiradimą pasakojama apie piemenį Kaldį iš Abisinijos ir jo šokančias ožkas. Šios, paragavusios pupelių ir lapų nuo tada dar nepažinto augalo, tapdavo itin energingos. Piemuo nepabūgo išbandyti pupelių nuo paslaptingo augalo pats ir sulaukė tokio paties efekto kaip ir jo ožkos – energijos antplūdis privertė Kaldį pamiršti visus rūpesčius ir pavertė jį nenuilstančiu ir nuolat nuo ausies lyg ausies besišypsančiu ganytoju visoje Arabijoje!

Vieną dieną, vienuolis, keliavęs pro šalį, stabtelėjo iš nuostabos – šis pamatė kelias dešimtis ožkų, gyvybingai atliekančias piruetus lyg tikros šokėjos, o šeimininkas, neatsilikdamas nuo savo augintinių, keverzojo savotišką piemens suktinį. Vienuolis, nustebintas tokio reginio, ėmė domėtis kas gi čia vyksta. Tuomet Kaldis jam atskleidė paslaptį apie savo vertingą atradimą.

KAVA - VELNIŠKAS GĖRIMAS DIEVO TARNAMS (1 DALIS)

Autorė: Gintarė Sereikaitė, 

VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Legendomis apipinta kavos istorija

Egzistuoja ne viena pasakojimas (o tie pasakojimai turi dar po keletą skirtingų variacijų!) apie tai, kokį ilgą ir sudėtingą kelią nuėjo kavos pupelės iki atsidurdamos ant kasdienio mūsų stalo. Nuo dieviško gėralo, atsiųsto ant angelo rankų tiesiai iš dangaus, kavos reputacija krisdavo iki teisiškai uždrausto gėrimo, kurstančio blogį tikinčiųjų širdyse. Ne kartą kava buvo supriešinusi visuomenę, ji buvo uždrausta, naikinama, tačiau, perėjęs visus išbandymus, kvapnus kavos gėrimas šiandien budina dažną mūsų kiekvieną rytą. 

Iš kur atsirado kava ligi šiol niekas negali tiksliai atsakyti. Tačiau, teorijos tik atveria kelią diskusijoms, kurias galime gvildenti prie kavos puodelio. Taip kava, be savo nepamirštamo aromato ir sodraus skonio, įgauna paslaptingumo prieskonį. 

RAMADANAS IR JO TRADICINĖS VIRTUVĖS PASLAPTYS. 2 DALIS: RAMADANO TRADICINĖS VAIŠĖS

Autorė: Gintarė Sereikaitė, 

VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

ʾifṭār - vakarienė, kurią tikintieji nutraukia pasninką
saulei nusileidus

Pasninko nutraukimas - Ṣuḥūr ir ʾifṭār 

Nepaisant to, kad Ramadanas yra pasninko mėnuo, jo metu būtinai išgirsite lėkščių ir šakučių skambesį, o anksti iš ryto ar vėlai vakare užuosite malonų, ką tik pagaminto naminio maisto kvapą.

Terminas ṣuḥūr yra skirtas apibūdinti valgiui, kuriuo mėgaujamasi dar gerokai prieš aušrą. Pranašo Mahometo hadisuose rytmečio valgis yra apibūdinimas kaip palaiminimas pasninkaujančiam. ʾifṭār - vakarienė, kurią tikintieji nutraukia pasninką saulei nusileidus.

Šventuosiuose šaltiniuose nėra apibrėžta, koks turėtų būti ṣuḥūr ar ʾifṭār skirtas maistas. Pranašo hadisuose minima, kad asmuo neturėtų atsisakyti maisto po dienos pasninko net jei tai saujelė vandens! Taip pat, sekant Mahometo pavyzdžiu, liko tradicija nutraukti pasninką suvalgant kelias šviežias datules, užsigeriant vandeniu ar pienu.

RAMADANAS IR JO TRADICINĖS VIRTUVĖS PASLAPTYS. 1 DALIS: KAS TAI YRA RAMADANAS?

Autorė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Kiekvienais metais, kaip krikščioniškąją visuomenę prieš didžiąsias šventes aplanko adventas ir gavėnia, islamo pasaulis sutinka Ramadaną. Šio mėnesio metu turistai skatinami susilaikyti nuo kelionių į musulmoniškus kraštus, nes gyvenimas ten apmiršta lyg siestos metu karšto klimato šalyse. Skirtumas tas, kad musulmoniškoji „siesta“ yra religinio prado ir tęsiasi ilgesnį laiką – nuo aušros iki saulėlydžio. Ramadanas tampa vis aktualesne tema ir Vakarų visuomenėje dėl islamo religijos plėtros bei musulmonų migracijos, todėl įvairaus plauko dienraščiai kasmet jaučia pareigą priminti savo skaitytojui glaustą Ramadano prasmę.

MUSULMONO IŠŠŪKIS MODERNIOJE VISUOMENĖJE – PENKIOS MALDOS PER DIENĄ

Musulmonas skaito koraną

Autorė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Po varginančios kelionės lėktuvu, valandos praleistos autobuse ir valandos viešbučio registratūroje dėl pasimetusių kambario registracijos dokumentų, pagaliau kritome į lovas ir, jau artėjant pirmajam sapnui, iš miegų, lyg šaltu vandeniu perliejus, pabudino iš minareto sklindantis muedzino šaukimas dar prieš aušrą vykstančiai pirmajai dienos maldai.

Daugelis, pabuvę musulmoniškuose kraštuose, negalėjo negirdėti nors vieno iš penkių muedzino šaukimų maldai, kadangi jo metu nurimsta net muzika triukšmingose lauko kavinėse, o visą miestą užpildo iš ant mečetėse pritaisytų garsiakalbių sklindantys neaiškūs arabiški žodžiais, iš kurių gali suprasti kai kuriems siaubą, o kai kuriems tikėjimo išpažintį skelbiančią frazę „Dievas didis“! Bet, po muedzino kvietimo maldai, gyvenimas vėl stoja į vietas - retai pamatysi musulmoną, metantį į šalį savo darbus ir, išsitraukusį maldos kilimėlį, pradedantį vieną iš 5 islamiškų prievolių - salatą.

LIETUVIŲ AKTORĖ UŽKARIAVUSI ARABŲ ŠIRDIS

Aktorė Birutė Marcinkevičiūtė arabų šalyse.
Asmeninė svetainė: www.birutemar.lt

Interviu su aktore parengė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Birutė Marcinkevičiūtė (Birutė Mar) ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje savo kūrybiniais darbais pasižymėjusi aktorė, režisierė bei rašytoja. Nuo vaikystės jautusi didelę trauką teatro scenai, B. Mar kryptingai siekė įsitvirtinti šioje srityje - mokėsi Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kino institute, įgijo teatro ir kino aktorės bei režisierės aukštojo mokslo diplomus.

Nuo 1998 m. kuriančiai, virš trisdešimties Europos ir pasaulio šalių jau aplankiusiai ir savarankiškus teatro, literatūros, muzikos projektus, kamerinius ir monospektaklius ten pristačiusiai, B. Mar nesvetimas ir arabiškos teatro scenos skonis. Nuo pirmojo surengto Fudžeiros (JAE) tarptautinio monospektaklių festivalio dalyvaujanti aktorė buvo įvertinta už indėlį į monospektaklių raidą, atsiėmė garbingą apdovanojimą iš paties Fudžeiros šeicho rankų bei paliko ryškų pėdsaką festivalio žiūrovų bei dalyvių širdyse, kur B. Mar yra prisimenama kaip tikra monospektaklių karalienės.

TEATRAS ARTIMUOSIUOSE RYTUOSE (2 dalis)

10 pav. Karagӧz šešėlių teatras, Stambulas

Autorė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

<<Teatras artimuosiuose rytuose (1 dalis)

Tradicinis XVI - XIX a. arabų teatras

Po Mongolų invazijos artimuosiuose rytuose susikūrė dvi didžios imperijos – Osmanų ir Safavidų. Imperijų valdovai tapo vienais pagrindinių menų propaguotojų ir rėmėjų imperijose – šachų ir sultonų rūmuose klestėjo dainos šokiai ir net teatriniai pasirodymai, nepaisant islamiškų draudimų. 

Osmanų sultonai buvo dideli šešėlių teatro – karagӧz - globėjai ir gerbėjai. Ši teatro forma suklestėjo dar XIX a. pab. prie sultono Bayazido. Selimas I itin prisidėjo prie šešėlių teatro pasirodymų populiarinimo visoje imperijoje, o sultono Suleimano Didžiojo laikais šešėlių teatro pasirodymai vykdavo per didžiausias imperijos šventes ir ceremonijas, tokias kaip princų apipjaustymas. Vėliau šešėlių teatro pasirodymai tapo kone įprastu pasilinksminimo būdu ir vykdavo privačiuose sultono rūmuose kelis kartus per savaitę, o XVII a. vid. šešėlių teatro žanras Osmanų imperijoje pasiekė piką.

TEATRAS ARTIMUOSIUOSE RYTUOSE (1-dalis)

1 pav. Teatro aktorius artimuosiuose rytuose

Autorė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Paklausus Vakarų pasaulio atstovo, kas pirmiausia šauna į galvą išgirdus žodžius „islamo menas“, greičiausiai išgirstume apie kaligrafiją, galbūt arabiškas miniatiūras, architektūrinius mečečių šedevrus. Arabų teatras, turbūt, liktų paskutinis sąraše, kurį paminėtume kalbant apie artimųjų rytų meną. 

Ir iš tiesų, arabiškas teatras nesivystė taip sparčiai, kaip kitos meno šakos, tokios kaip kaligrafija. Teatro užuomazgas galime rasti tik vėlyvuosiuose viduramžiuose, kuomet Ḫayāl al-ḍill, arba šešėlių teatras, ir panašūs gatvės pasirodymai ėmė linksminti nekilmingą islamišką visuomenę. Kuomet Vakarų pasaulis didžiavosi klestinčiu teatro žanru, o didžiausiuose Europos miestuose stovėjo įstabūs teatro rūmai, tokie kaip La Scala Italijoje, iki pat XIX a. arabų pasaulis vis dar neturėjo išvystyto meno žanro, kurį galėtų pavadinti teatru.

NEMATOMA RAMADANO PUSĖ

Autorė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Viena iš islamo religinių prievolių - ramadanas, Vakarų pasaulyje labiau žinomas kai pasninkas, kasmet pritraukia viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį.

Iš tiesų Ramadanas turi platesnę reikšmę islamo pasaulyje. Šis mėnuo musulmonams yra ne tik maisto ir vandens atsisakymas, tai visas procesas, orientuotas į asketišką gyvenimo būdą. Ramadano tikslas, apribojus žemiškus poreikius bei aistras nuo aušros iki sutemų, įtraukiant tiek maistą tiek lytinius santykius, susikaupti maldoms skirtoms Dievui, pasinerti į dvasinį savęs apsivalymą bei pajusti skurstančiųjų kančią.