Vasario 24 – oji – Vieversio diena, Šv. Motiejus

Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario pranašu. Vieversėlis vadinamas ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu. Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas.

Su šia diena susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Buvo nepatariama šią dieną sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“.

Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys.

Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad šv. Motiejus buvo apaštalas, paskirtas į Judo Iskarijoto vietą. Į Dvylikos apaštalų misiją jis pašauktas įsitraukti gerokai vėliau, po Jėzaus nukryžiavimo. Rašoma, kad šv. Motiejus krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones. Įsiutę žmonės jį užmušę dėl jo pamokslų. Taip Motiejus paaukojo savo gyvybę.

Vyturėlis, kad ir mažytis, ir be kepurės, - vėjas nuplėšė (vasaris labai vėjuotas, o vieversys dirvinis, ne kuoduotasis), bet vasario 24-ąją jis grįžta į Lietuvą ir atneša savo didelę šventę – Vieversio dieną. Jis pradeda giedoti savo kuklią giesmelę“ „Čibur vybur pavasaris, išleido tėvelis nelesinęs, su dyku gurkliu, su pliku pilvu“, ir sniegai nuo tos dainelės eina menkyn. 

Lietuvių liaudies kalendoriuje pirmoji pavasario šventė – Motiejaus diena (vasario 24 d.). Liaudis ją laikė vieversėlio švente, buvo manoma, kad jei vieversys prieš Motiejų pasikelia, dar atšals, o kai pirmą kartą pragys vieversys, „tirpsta sniegas, darosi pavasaris“. Jei vyturys pirm savo dienos giedot praded, tai šaltis jam nasrelius uždaro. Jei vyturys užgieda prieš Kazimierą (kovo 4 d.), blogas bus pavasaris. Kiek vieversys sniego užgiedos, tiek jo dar pridės. Kai parskrenda vyturėlis ir tuoj suka lizdą, tai bus gražus pavasaris ir ruduo. Vieversys, pamatęs gubą, nustoja linksmai giedoti.

O kaip tiej raibieji paukšteliai, maži ir dideli, kaip jiej žino savo laiką, kada jiem pargrįžti iš tolimų kraštų? Pasiilgsta visi savo gimtinės, ir visi, kuriej likę gyvi, visi lekia į savo gimtąjį kraštą. Jiej žino ir jaučia, kad jiej sugrįžę neras tų lizdelių, kuriuose jiej užaugo ir gyveno, bet vis tiek juos traukia.
Matot, mano brangieji, ir paukšteliai neužmiršta savo gimtojo krašto, ir tiej skrenda pas savuosius.
- Vaikai, žiūrėkite, vieversėlis jau groja!
O mes, vaikai, žiūrėdami į vieversėlį, giedam giesmę vieversėliui:
Vieversėli, mažulėli paukštužėli,
Stulpu žemėn, kuolu žemėn smik!
Vieversėlis mažulėlis kai tik užgirsta, ko vaikučiai prašo, tuom kartu (tuoj pat) žemyn ir leidžiasi kaip kuolas arba kaip stulpas. O mes, vaikučiai, žiūrom žemėn ir nesurandam vieversėlio. Vaikai nei nepamatom, kaip vieversėlis pakilęs vėl groja. Žinokite visi: vyturėliui groti – jo darbas žmones linksminti.

Iš senovinis kalendoriaus, 2008 m. 

Paruošė Anykščių regioninio parko biologė D. Martinavičiūtė