10 pav. Karagӧz šešėlių teatras, Stambulas |
Autorė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė
Tradicinis XVI - XIX a. arabų teatras
Po Mongolų invazijos artimuosiuose rytuose susikūrė dvi didžios imperijos – Osmanų ir Safavidų. Imperijų valdovai tapo vienais pagrindinių menų propaguotojų ir rėmėjų imperijose – šachų ir sultonų rūmuose klestėjo dainos šokiai ir net teatriniai pasirodymai, nepaisant islamiškų draudimų.
Osmanų sultonai buvo dideli šešėlių teatro – karagӧz - globėjai ir gerbėjai. Ši teatro forma suklestėjo dar XIX a. pab. prie sultono Bayazido. Selimas I itin prisidėjo prie šešėlių teatro pasirodymų populiarinimo visoje imperijoje, o sultono Suleimano Didžiojo laikais šešėlių teatro pasirodymai vykdavo per didžiausias imperijos šventes ir ceremonijas, tokias kaip princų apipjaustymas. Vėliau šešėlių teatro pasirodymai tapo kone įprastu pasilinksminimo būdu ir vykdavo privačiuose sultono rūmuose kelis kartus per savaitę, o XVII a. vid. šešėlių teatro žanras Osmanų imperijoje pasiekė piką.
11 pav. Irano lėlių teatro pasirodymas |
Pasakojamosios dramos žanras, nusistovėjęs apie XIII a., buvo populiari pramoga tiek
Osmanų imperijoje tiek Irane iki pat Pirmo pasaulinio karo. Meddah, reiškiantis garbinančias giriančias kalbas, buvo pasakojamojo žanro pasirodymas, dažniausiai liečiantis religines temas bei pasakojimus apie didvyrius. Bet pamažu tokie pasakojimai Osmanų imperijoje persismelkė išmanios satyros ir parodijos stiliumi, todėl dėl tendencijos parodijuoti politiką, meddah žanras sulaukė griežtos cenzūros – nebuvo leista liesti temų apie sultoną ar pašiepti dvasininkiją.
12 pav. Tradicinis Irano lėlių teatro pasirodymas |
Irane meddah analogas buvo vadinamas naqqāli. Dažniausiai tokie pasirodymai vykdavo kavos namuose, į kuriuos būdavo pardavinėjami bilietai, o už vietą vaidinimui taip pat būdavo imamas mokestis, todėl kavinių savininkai nemenkai papildydavo savo kišenes.
13 pav. Meddah atlikimas kavos namuose, Osmanų imperija |
Vakarietiško teatro pradžia Artimuosiuose Rytuose
XIX a. Osmanų ir Kadžarų imperijos paskendo europietiškos kultūros įtakoje. Dar XVIII a. prasidėjusių kelionių iš Artimųjų Rytų į Europą metu keliautojai itin susižavėjo europietišku teatru, kuris tapo vienu iš stimulų atsirasti europietiško stiliaus dramos teatro žanrui Artimųjų Rytų imperijose.
Pirmąja europietiško stiliaus drama, bei šiuolaikinio arabų teatro pradžia yra laikoma Libano dramaturgo Mārūn al – Naqqāš (1817–1855 m.) drama „al – Bakhil“ („Šykštuolis“) kurią, įkvėptas kelionės į Italiją bei Moljero dramos „L‘avare“ motyvais, pastatė Beirute 1847 metais. Vaidinimas buvo atliktas al – Naqqāsh namuose ir susilaukė didžiulio
pasisekimo, kas paskatino režisierių surengti daugiau vaidinimų žymiems miesto žmonėms ir net gi gavo leidimą pasistatyti savo namuose vaidinimams skirtą sceną. al – Naqqāš manė, kad vakarietiškas teatro žanro modelis yra tinkamiausias ir profesionaliausiai išplėtotas naujos literatūros formos pavyzdys.
14 pav. Irano aktorius naqqālipasirodymo metu |
XX a. pradžioje teatro žanras pagrinde susitelkė Egipte ir Libane. Dėl įsigalėjusio europietiško teatro buvo jaučiamas tradicinio arabų teatro, kaip šešėlių ir komedijos, nuosmukis. Tačiau, verta pabrėžti, kad tradicinio arabų teatro įtaką buvo jaučiama visame Artimųjų Rytų regione, o sėkmingiausiuose europietiško stiliaus vaidinimuose visada atsirasdavo ir tradicinio teatro apraiškų bei elementų.
Po Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperija buvo padalinta į daugybę naujų valstybių, kurios ėmė lygiuotis į JAV ir Europos šalis kaip į valstybės plėtros modelį. Nenuostabu, kad ir teatras dar labiau persismelkė vakarietiška dvasia. Iš Vakarų atėjusios dramos žanras bei televizijos atsiradimas sparčiai naikino tradicinio arabų teatro likučius. Ėmė kurtis nacionaliniai teatrai, kuriuose rodoma produkcija buvo absoliučiai europietiška. Egiptas, Sirija, Magrebas ir Iranas iškilo kaip pagrindiniai teatro kultūros centrai.
15 pav. „Keliautojai Luksore“, J. A. Benwell 1877 m. |
XX a. vid. kūriniuose, al- Haqīm mėgo švelniai kritikuoti politinę Egipto sistemą bei socialinę nelygybę tokiuose savo darbuose kaip „Švelnios rankos“ (1954 m.), „Sultonas, kuris negalėjo apsispręsti“ (1960 m.), o autoriaus darbai buvo tiek provokuojantys, tiek įtakojantys įvairius Egipto visuomenės sluoksnius. Dar vienas žymus autorius buvo Yusuf Idrīs, kurio drama „al-Farāfir“, tiesioginė satyra apie Egipto vadovybę, buvo net gi parodyta televizijoje. Tačiau, pats autorius savo teatrinius ieškojimus apibūdino kaip „misiją neįmanoma“, pabrėždamas, kad teatro žanras vis dar yra svetimas arabų širdyse.
16 pav. Tawfiq al-Haqīm |
Sirijoje 1960 – iais, po Hafiz al- Assad režimo žlugimo, teatro žanras išgyveni tikrą pakilimą. „Thought and Art“ intelektualų, didžiaja dalimi išsilavinusių Europoje, bendruomenė pradėjo statyti mėgėjiškas europietiškas pjeses, taip pat kelias egiptietiškas, tokių autorių kaip al-Hakim, pjeses, o 1961 m. Sirijos valdžia iš šios bendruomenės sudarė sėkmingą Nacionalinio teatro trupę. Dar vienas privatus „Liberal Theatre“ teatras, įsikūręs XX a. vid., susilaukė sėkmės kuomet aktoriai pasirinko vaidinti būtent arabų autorių kūrinius, kas ženkliai prisidėjo prie arabų rašytojų bei arabų literatūros apskritai populiarinimo.
17 pav. Graumano Egipto teatras Holivude, JAV, 1920 m. |
Šiuolaikinio arabų teatro festivaliai
Arabų teatras niekada nebuvo populiariausia arabų kraštų meno sritis, o teatro žanro formavimui didelę įtaką darė atvežtinės europietiškos teatrinės formos. Pasaulyje
sparčiai vykstant globalizacijai, arabų šalių teatras taip pat modernėja, vystosi avangardinio stiliaus eksperimentinio teatro stilius. Tam, kad arabų teatras atrastų naujų profesionalumo spalvų, bei užsitikrintų savo vietą arabų visuomenėje yra būtina semtis patirties ne tik iš tradicinio arabų teatro apraiškų, bet ir iš kitų šalių patirties. Tarptautiniai festivaliai yra viena iš galimybių tai daryti.
18 pav. Teherano Teatro įėjimas, 1950 m. |
19 pav. Romėnų teatras Palmyroje, Sirijoje |
20 pav. Balbeko tarptautinio festivalio akimirka, Libanas |
21 pav. Arabų teatro festivalio akimirka, 2014 m. |
22 pav. 23-čio Tarptautinis Kairo šiuolaikinio ir eksperimentinio teatro festivalio akimirka |
23 pav. Shubbak festivalio akimirka |
24 pav. Dykumos teatro festivalio akimirkos |
25 pav. Dykumos teatro festivalio akimirkos |
Bibliografija
Beeman, William 1988. „Theatre in the Middle East“, Cambridge Guide to World Theatre, p. 664-676
Abdulaziz H. Alabdullah 2014. „Original or Western Imitation: The Case of Arab Theatre“ Journal of Literature and Art Studies, Vol. 4, 9: 749-754
Radouani, Jaouad 2015. „The Arab Theatre Festival“, Arab Stages, Vol. 1, Nr. 2
Malpede, Karen 2016. „The 2016 Cairo International Festival for Contemporary and Experimental Theatre“, Arab Stages, Vol 5, Nr. 1
No comments:
Post a Comment