MUSULMONO IŠŠŪKIS MODERNIOJE VISUOMENĖJE – PENKIOS MALDOS PER DIENĄ

Musulmonas skaito koraną

Autorė: Gintarė Sereikaitė, VU Orientalistikos centro Azijos studijų absolventė

Po varginančios kelionės lėktuvu, valandos praleistos autobuse ir valandos viešbučio registratūroje dėl pasimetusių kambario registracijos dokumentų, pagaliau kritome į lovas ir, jau artėjant pirmajam sapnui, iš miegų, lyg šaltu vandeniu perliejus, pabudino iš minareto sklindantis muedzino šaukimas dar prieš aušrą vykstančiai pirmajai dienos maldai.

Daugelis, pabuvę musulmoniškuose kraštuose, negalėjo negirdėti nors vieno iš penkių muedzino šaukimų maldai, kadangi jo metu nurimsta net muzika triukšmingose lauko kavinėse, o visą miestą užpildo iš ant mečetėse pritaisytų garsiakalbių sklindantys neaiškūs arabiški žodžiais, iš kurių gali suprasti kai kuriems siaubą, o kai kuriems tikėjimo išpažintį skelbiančią frazę „Dievas didis“! Bet, po muedzino kvietimo maldai, gyvenimas vėl stoja į vietas - retai pamatysi musulmoną, metantį į šalį savo darbus ir, išsitraukusį maldos kilimėlį, pradedantį vieną iš 5 islamiškų prievolių - salatą.

Populiariame virtualiame forume Quora, paklausus kodėl, palyginti, retai sutinkama musulmonų, besimeldžiančių 5 kartus per dieną, pažėrė panašių atsakymų. Keli atsakovai teigė, kad dažniausiai nesimeldžia šiuolaikinis jaunimas, įtakotas vis spartėjančio gyvenimo ritmo, prioritetų kaitos ir vakarietiškų idėjų sklaidos.

Tačiau, tikėjimui atsidavę žmonės pasiteisinimų neieško. Koledžo studentas Mahometas teigia susidėliojantis dienos planus ir paskaitas taip, kad jos netrukdytų maldoms ir tikina, kad čia svarbu ne laiko, o prioritetų klausimas. „Kai maldos laikas prasideda, mano telefonas atsiunčia man priminimą. Žinau daug žmonių, kurie turi mobiliųjų telefonų programėles, pranešančias apie maldos laiką ir net gi parodančias meldimosi kryptį - Meką“.

Dar vienas Quora forumo dalyvis teigė, jog „logiškai neįmanoma melstis penkis karatus per dieną. Įmonės jokiam savo darbuotojui neleis sugaišti tiek laiko darbe, skirto maldoms“. Kalbant apie musulmonus užsienyje, Vakarų darbdaviams išties sunku suprasti musulmonų norą gauti kelias laisvas pertraukas maldoms atlikti. Tačiau, didėjant migracijos mastams, tokia kultūrinė – religinė dilema pastebima vis dažniau.

Musulmonai darbuotojai meldžiasi darbo vietoje

Tačiau šiandieninėje D. Britanijoje galime rasti pozityvų dirbančio musulmono pavyzdį – Londono merą Sadik Khan, kuris, užimdamas atsakingas pareigas, yra praktikuojantis musulmonas. Dar siekdamas Londono mero posto S. Khan duodamas interviu „The Independent“ nedaugžodžiavo : „Aš stengiuosi daryti visus dalykus, kuriuos turiu atlikti – melstis, pasninkauti, aukoti labdarai“. Virtualiam dienraščiui „Christian Today“ S. Khan prisipažino: „Aš turiu melstis penkis kartus per dieną. Nesakykite mano mamai, bet kartais aš jas (maldas - aut. Past.) praleidžiu. Bet stengiuosi pasivyti. Taigi, pasimeldžiu dienos bėgyje“.

Booking.com

Žurnalistė Daliah Merzaban, dirbdama po 10 val. per dieną ir neatrasdama laiko net pietų pertraukai taip pat manė, jog melstis 5 kartus dienoje yra varginantis darbas. Tačiau, supratusi maldų, kaip Islamo prievolės svarbą norint būti tikru musulmonu, Daliah ėmėsi pokyčiu. „Kai bandymus pritaikyti maldas prie savo dienotvarkės aš ėmiau keisti koreguodama savo darbus pagal laiką, skirtą maldoms, iš mano kasdienės rutinos iškart pasitraukė chaosas ir netvarka“. Daliah džiaugėsi, atradusi daugybę teigiamų pokyčių besimelsdama penkis kartus dienoje. Ankstyva rytinė malda jai suteikdavo energijos pliūpsnį, o kitos maldos pakeisdavo brangiausiai apmokamus psichologus, grąžindamos emocinį pastovumą ir vidinę ramybę.

Tinklaraštininkė Fariha Molvi uždavė sau klausimą, filosofine prasme nenusileidžiančiam Hamleto „būti ar nebūti“ dvejonėms. „Melstis ar nesimelsti?“ – klausė ji. Fariha prisimena jautusi diskomfortą melsdamasi viešumoje. „Aš nuropodavau po stalu ir iš kėdės bei šiukšliadėžės pasidarydavau laikiną barikadą, už kurios galėčiau pasislėpti nuo kiek įmanoma daugiau žvilgsnių“.

Tačiau, Fariha pabrėžia, kad tokie maldos veiksmai kaip klūpojimas, stojimasis ar nusilenkimas, atliekami maldos metu, nėra taip lengvai užmaskuojami. „Nėra nepatogesnės situacijos nei bendradarbis, pamatęs tave viduryje maldos“. Įvykus akistatai tarp skirtingo tikėjimo žmonių, prasideda abiejų pusių atsiprašinėjimai už sutrukdytą vienas kito laiką, akių kontakto vengimas ir tiesiog sumišimas, kurį galiausiai vainikuoja pozicija, kad nieko išvis neįvyko!

Musulmonai medikai meldžiasi darbe (atlieka salatą)

Fariha sako bijojusi, jog jos darbas mados ir pardavimų industrijoje niekaip negalėjo būti suderinamas su kasdienių maldų tradicijomis, siekiančiomis beveik pusantro tūkstančio metų, todėl niekada nedrįso prašyti pertraukėlių maldai ir nuolatos ieškojo mažai matomų vietų joms atlikti. Vieną eilinę dieną klūpodama ir besimelsdama po stalu Fariha suprato, kad toks slapstymasis ją skaldo iš vidaus. Pasišnekėjusi su darbdave, mergina gavo laisvą kambarėlį, atlikti maldoms. „Viskas ko reikėjo – tiesiog paprašyti“ – atsakė Farihai darbdavė.

Šiuolaikinis modernėjantis pasaulis tampa nebeatsiejamas su laiko trūkumo sąvoka – laiko šeimai, pomėgiams, kartais net kavos pertraukėlei. Ne kiekvienas krikščionis randa laiko ir, gal net, noro pasimelsti vakarais prieš miegą, o išlaikyti religines tradicijas, kaip 5 maldos per dieną nustatytu laiku, išties tampa iššūkiu, kuriuos sustiprina asmeninės baimės, skirtinga kultūrinė aplinka.

Tačiau, vykstant nuolatiniam kultūrų maišymosi procesui, skatinamam emigracijos, prieš pirštais badant kitą turėtumėme stabtelėti ir pagalvoti. Dažnas iš mūsų rytais atliekame savąją „rytinę maldą“ – vedžiojame šunį, bėgiojame, atliekame jogos pratimus. Tikrai pažįstame asmenį, kuris kiekvieną vakarą skiria laiko pasidomėti nauju knygos siužeto vingiu. Dažnas darbdavys užmerkia akis į darbuotojus, kas valandėlę pasinaudojančius rūkomojo ar kavos pertraukėlėmis. Tad kodėl meldimasis penkis kartus per dieną mums, vis dar, atrodo toks neįtikėtinas reiškinys? Argi ne tokie skirtumai mus ir vienija?