Booking.com

Apie gruodžio mėnesį: šventės, datos, tradicijos ir papročiai


Gruodis yra dvyliktas metų mėnuo pagal Grigaliaus kalendorių, jį sudaro 31 diena. Tai pats tamsiausias mėnuo metuose. Saulutė retsykiais švysteli pažeme ir nusidriekia ilgi pamėkliški šešėliai. Dažni vėjai, tačiau sniego dar nedaug. Senoliai gruodį vadino – sausiniu, vilkiniu, vilkų, siekiu, Kalėdų. 

Gruodžio 4 d. ŠV. BARBORA. Šv. Barbora laikoma globėja visų, kurie mirė ne sava mirtimi, t. y. per nelaimingą atsitikimą, ypač nuo gaisro. Apskritai šv. Barbora laikyta laimingos mirties išprašytoja tiems, kurie mirė nespėję priimti Švenčiausiojo Sakramento, saugotoja nuo žaibo, ugnies, staigios mirties. Taip pat tikima, kad jai meldžiantis apsisaugoma nuo gaisrų. Lietuvos kaime ji laikyta avelių globėja - tą dieną moterys neverpdavo vilnų, neaudė.

Gruodžio 6 d. ARKLIŲ DIENA, ŠV. MIKALOJUS. Tą dieną  būdavo pamaloninami arkliai, dėkojant jiems už sunkų rudens triūsą. Krikščionybėje arklių ir arklininkų globėjais laikomi šv. Floras ir šv. Lauras; o šv. Mikalojus laikomas keliauninkų globėju. Tačiau Lietuvoje būtent jo vardo diena yra Arklių diena. Po Mikalojaus prasidėdavo tradiciniai Advento turgeliai: pirmąją savaitę – vadinamieji šeškaturgiai (juose vyrai pardavinėjo sumedžiotų žvėrių kailius, naminius avikailius, paaugliai – spąstais sugautus žvėrelius, taip pat ir šeškus). 

Gruodžio 13 d. ŠV. LIUCIJA, ŠVIESOS DIENA. Apie gruodžio tryliktąją vakarai jau nustoja trumpėję – saulė leidžiasi vienu ir tuo pačiu metu. Tik ryte ji dar vis kažkiek „pramiega“. Lietuviai nuo seno švęsdavo saulės sugrįžimo šventę (Sugrįžtuves), pradėdami nuo Šviesos dienos iki saulės Saulėgrįžos (akimirkos, kai būna ilgiausia naktis ir trumpiausia diena, o vėliau dienos pradeda ilgėti). Kitados Lietuvoje šią dieną būdavo atliekamos ugnies pagerbimo apeigos, kalbamos maldos namų židinio ugnelei ir jos globėjai Gabijai. 

Gruodžio 21 d. ŽIEMOS SAULĖGRĮŽA (Elnio devyniaragio šventė). Pagal astronominį kalendorių žiemos solsticija (ilgiausia naktis ir trumpiausia diena) įvyks gruodžio 22-ąją - tuomet šiaurės ašigalis esti labiausiai nukrypęs nuo saulės. Ikikrikščioniškais laikais mūsų protėviai turėjo savitas žiemos saulėgrįžos apeigas. Tas saulės stabtelėjimas horizonte būdavo švenčiamas keletą dienų. Kai kas iš prosenovinių apeigų išliko iki mūsų dienų kaip tradiciniai lietuviškų Kūčių ir Kalėdų papročiai.

Gruodžio 24 d. KŪČIOS. Kūčių vardas kilęs iš ritualinio patiekalo, kūčios. Jį gamino iš šutintų kviečių, miežių, kruopų, žirnių, pupų su aguonų pienu ar medumi ir vaišino mirusiųjų protėvių vėles. K. Būga tvirtino, kad lietuviai žodį „kūčia“ dar XII a. per rytų slavus pasiskolino iš graikų ir Kūčias šventė dar iki krikščionybės įvedimo. Šis vakaras – pati svarbiausia lietuvių šeimos šventė (Kalėdų išvakarės). Visi turi būti namuose. Neesantiems ir tais metais mirusiems paliekama įprastinė jų vieta. Kūčių vakarienė pradedama malda ir geriausiais palinkėjimais. Duonos, o vėliau šventintos plotkelės (kalėdaičio) laužimas – sakralus veiksmas, sujungiantis laužėjus visiems metams. Kūčių naktį  baigiasi senas ir prasideda naujas ciklas. Tai nepaprasta akimirka, kai žmogus tarsi pakimba tarp dangaus ir žemės, tarp gyvybės ir mirties, kuomet atsiveria visos galimybės. Iš čia – visi kalėdiniai ir naujametiniai burtai. Šią nepaprastą naktį žmogus pats yra lyg vanduo, virstantis vynu. Su nauja viltimi jis turi atnaujinti savo dvasią naujam prasidedančių metų ratui, kilimui aukštyn, su saule, į Šviesą. Kūčių naktis praleidžiama budint: meldžiantis ir laukiant Bernelių (Piemenėlių) mišių. Nuo mūsų pačių priklauso, ar Kūčių vakarienė bei Kalėdų šventės mums taps ta dvasinio virsmo slaptimi, kai žmogus, apvalydamas savo širdį nuo blogio ir atverdamas ją gėriui, patiria dvasinio atsinaujinimo rimtį... 

Gruodžio 25 d. ŠV. KALĖDOS. Senoji Saulės grįžimo šventė. Ši šventė uvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti. Niekas nevaikščiojo į svečius, net valgių negamino: buvo valgoma tai, kas pagaminta anksčiau. Kalėdų rytą, dar prieš pusryčius, šeima giedodavo šventas, kalėdines giesmes, paskui vienas kitą sveikindavo su šventomis Kalėdomis, o po to jau valgydavo pusryčius. Kalėdų laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi vakarai tame laikotarpyje vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų - per daug šventa. 

Gruodžio 26-30 d. BLUKVILKIS arba KALADĖS DIENOS. Tai ypatinga senovinė apeiga. Per kaimus su didžiausiu triukšmu velkamas blukas (blukis) – senas kelmas, kuris vėliau sudeginamas. Sakoma, kad sudeginami senieji, blogi metai. Šis paprotys paplitęs ir Latvijoje bei daugelyje kitų Europos tautų.

Kai ima siausti šiaurys, lauke, atvirose lygumose ilgai neišbūsi – siautulio apsėstas vėjas žnaibo skruostus, lenda po drabužiu. Žemė sugrubusi, vėsi, greit pasidengia balta skraiste. Tačiau ne veltui liaudies išmintis sako: „nepastovus kaip pirmasis sniegas“. Iš tikrųjų neilgai išsilaiko pirmasis žemės apdangalas – ateina atlydys, tirpsta, tyžta baltoji sniego danga. Nėra metuose tamsesnio mėnesio už gruodį. Naktys ilgos, be mėnulio, be ryškaus žvaigždėto dangaus. Dienos trumpos, ūkanotos, niūrios. Kartais atrodo, kad saulė pasiklydo savo kely, nusisuko nuo mūsų ir nukeliavo kažkur tolyn už bekraščio skliauto. Jei ji ir šyptelėja, tai labai nedrąsiai, tik trumpai valandėlei. Aukščiau nepakildama, skleidžia nuožulnius spindulius. Užsukime trumpam į mišką ir pasiklausykime retos jų kalbos. Štai girdėti tankus genio kalenimas. Pridurmui būgnija lyg kardinolo raudoną kepurėlę užsidėjusi juodoji meleta. Cypauja, nenurimsta mėlynosios, kuoduotosios, didžiosios zylės, visada judri karetaitė, dar vikresnis bukutis. Jei būsime atidūs, pamatysime paukščių, kurių vasarą čia nebūna. Tai snieginės startos, čimčiakai, raguotieji vieversiai. Putino, šermukšnių uogų kruopščiai ieško nepasotinami raudonpilviai svirbeliai. Numetė ragus briedžiai, stirninai. Nuo šeimų atsiskyrė šerniokai, o senieji šernai ruošasi vestuves kelti. Prie pasikeitusios aplinkos prisitaikė voveraitės, kiškiai – pabalo, pražilo...

Anykščių regioninio parko biologė D. Martinavičiūtė

Kiti mėnesiai
Sausis
Vasaris
Kovas
Balandis
Gegužė
Birželis
Liepa
Rugpjūtis
Rugsėjis
Spalis
Lapkritis
Gruodis

No comments:

Post a Comment

VAKARINIS ORO BALIONŲ UGNIES PASIRODYMAS UKMERGĖS MIESTO ŠVENTĖJE 2018. VIDEO

Ukmergės miesto gatvėmis važiavę oreiviai surengė oro balionų ugnies pasirodymą per Ukmergės miesto šventę