Lapkritis yra vienuoliktasis metų mėnuo pagal Grigaliaus kalendorių, jį sudaro 30 dienų. Šį mėnesį užbaigiami visi lauko darbai. Kartu su derliumi iš laukų sugrįžta ir protėvių dvasia, ten globojusi pasėlius ir javo brendimą. Pasirodo tikrasis ruduo – su tamsa, darganomis, šaltukais ir vėju. Jo naktys tamsiausios metuose. Senoliai lapkritį vadino – Balaniniu, Linabrukiu, Jaujiniu, Lapkrėsčiu, Visagaviu, Septintiniu, Vėlių mėnesiu.
Lapkričio 1 d. VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA, ILGĖS. Popiežius Bonifacas IV liturginę šventųjų atminimo švente VII a. pradžioje paskelbė lapkričio 1-ąją. Tai buvo Visų šventųjų diena. Tai diena, kai prisimenami mirusieji ir elgetos, žmonės, kurie nepajėgia darbu pelnyti sau duonos. Tai gyvųjų ir mirusiųjų ryšių, draugystės atnaujinimas. M. Katkus rašė, tą dieną „...reikia nuvežti „ant mišių“ ir elgetoms išmaldų – bakaną duonos ir visą avį mėsos... Visi elgetos, kokie yra parapijoje, susieina tą dieną sėdėti ant šventoriaus. Žmogus, dirbęs per amžių, pasijutęs senatvėje pavargęs, sau neištenkąs, tą dieną primą sykį ištiesiąs ranką išmaldai“.
Lapkričio 2 d. VĖLINĖS. Mirusiųjų pagerbimo šventė. Ją švenčią viso pasaulio žmonės. Ant sutvarkytų kapų uždegamos žvakutės. Tai ramybės ir tylos diena. Vėlinių apeigose iškyla du svarbiausi momentai: vaišės su apeigomis, maldomis bei aukomis ir ugnies deginimas.
Lapkričio 11 d. PASKUTINĖ RUDENS ŠVENTĖ; ŠV. MARTYNAS. Tai įspūdinga rudens palydų šventė, padėka derliaus dievams. Tada atsiskaitoma, atpilant javais, su kalviu, kerdžiumi, malūniuku, išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai. Šv. Martyną bažnyčia švenčia IV a. Italijoje gyvenusio vyskupo, pasižymėjusio gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Seniau mūsų valstiečiai iš šios dienos orų spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „jai Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“. Tarta, jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema.
Lapkričio 23 d. LIETUVOS KARIŲ DIENA, ŠV. KLEMENSAS, ŽVEJŲ DIENA. Popiežius, gyvenęs apie 150-215 m. po Kr. Klemensas pirmasis ragino skelbti krikščionybę raštu, o tikėjimą pagrįsti mokslu ir filosofija. Klemensas Lietuvoje nebuvo populiarus, tačiau jo, kaip šventojo žvejų globėjo įtaka akivaizdi senovinei Žvejų dienai - tądien iš vandens būdavo ištraukiamos valtys ir „ilsėdavosi“ iki pavasario.
Lapkričio 25 d. ŠV. KOTRYNA. IV amžiaus kankinė; Europoje ji laikyta mokslininkų globėja. XIX a. Žemaitijoje tikėta, kad šv. Kotryna padedanti vyrams gauti gerą žmoną. Teigta, kad nevedusieji to melsdavę Kotrynos dienos išvakarėse. Tad liaudyje ši diena dar laikyta Senbernių diena. Beje, Kotryna - vienas populiariausių Lietuvos kaimo moterų vardų XVI-XIX a.
Lapkričio 27 d. ADVENTO PRADŽIA. Prasideda naujieji Bažnyčios liturginiai metai. Tai keturios savaitės prieš Kalėdas, kurios atskaičiuojamos ne nuo gruodžio 25 d., bet pradedamos artimiausią sekmadienį nuo švento Andriejaus dienos.
Lapkričio 30 d. PIRMOJI ŽIEMOS ŠVENTĖ, ŠV. ANDRIEJUS. Pirmasis Jėzaus pašauktas apaštalas. Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Saulės lauktuvės pilnos paslaptingumo ir magijos. Tikima, kad tuo metu visur bastosi dvasios, galinčios ir pakenkti žmogui.
Savitas lapkrity gamtos gyvenimas, tylu. Anksti temsta, ilgos naktys. Kartas nuo karto trakšteli nuo drebulės briedžio laužomos šakos. Daug miško žvėrių ilsisi savo būstuose: olose, urvuose, drevėse. Jaukiai įsikuria bebrai, jų nameliai erdvūs, visada švarūs, ežiai miega susisukę į kamuolius, usūriniai šunys pasnaudžia ir kartas nuo karto išlenda iš urvų.
Šaltą rudeninį lietų keičia šlapdriba, paskui iškrenta sniegas. Ištuštėjo laukai, tik gražiai sudygę ir iškrūmiję žiemkenčiai boluoja vaiskia žaluma. Ilgai nesisklaido ūkanos.
Miškas pasidarė retas, permatomas. Sudžiūvę lapai, vėjų nuplėšyti ir išnešioti, čeža po kojomis. Atidžiau pasidairę, ir dabar miške dar pamatysime žalių spalvų. Žemesnėje vietoje raizgosi amžinai žali pataisai, tarp jų įsipynęs žeme šliaužiantis šarkakojis. Žaliuoja bruknių, spanguolių krūmeliai, iš tolo žaižaruoja ožekšnio krūmas.
Kai pagelsta medynai, kai medžiai barsto lapus, paskui baltuosius gandrus, paskui gerves išskrenda į pietus ir laukinės žąsys. Nuplaukia, nuaidi padebesiais ilgesio ir liūdesio pilni balsai, nubėga dar vienas ruduo...
Anykščių regioninio parko biologė D. Martinavičiūtė
No comments:
Post a Comment